Rugsėjo 4 d., sekmadienį, kviesime dalyvauti visoje Lietuvoje vyksiančiuose Europos žydų kultūros dienos renginiuose. Šių metų Europos žydų kultūros dienos tema ─ „Žydų kalbos”. Šia proga dalinamės Paryžiaus Sorbonos universiteto germanistikos studijų doktorantės Akvilės Grigoravičiūtės parengtu straipsniu „Žydų kalbos Lietuvoje”. Detalią renginių programą skelbsime vėliau ─ sekite informaciją.
Vienas iš esminių diasporinių kultūrų požymių – daugiakalbystė. Jose visiškai normalu kasdieniame gyvenime vartoti įvairias kalbas skirtingoms funkcijoms atlikti, pavyzdžiui, viena kalba yra kasdienė šnekamoji, o kita – labiau literatūrinė, turinti didesnį prestižą. Tradicinėse Vidurio ir Rytų Europos žydų bendruomenėse tokia skirtis egzistavo tarp jidiš kalbos bei tarpusavyje labai artimų hebrajų ir aramėjų kalbų, dažnai kartu apibūdinamų kaip lošn koideš („šventoji kalba“). Pastarosios visų pirma siejosi su religijos sfera: jomis parašyti pamatiniai judaizmo religiniai tekstai, kaip Tora ar Talmudas, atliekama liturgija. Nepaisant to, hebrajų kalba buvo vartojama ir kaip rašytinė labai įvairiems tikslams, pradedant bendruomenių metraščiais, santuokos sutartimis, antkapių įrašais ar korespondencija, baigiant religine ir pasaulietine poezija.
Šnekamosios, kasdienės kalbos funkciją šioje sistemoje atliko jidiš kalba. Jidiš – vad. kreolinė kalba, susidariusi iš kelių kitų kalbų derinio. Ji susiformavo maždaug prieš 1000 m. Reino slėnio miestuose įsikūrusiose žydų bendruomenėse. Jidiš kalbos pagrindinis komponentas – viduramžių vokiečių aukštaičių tarmės, tačiau nemažai leksikos atėję iš hebrajų ir aramėjų kalbų. Žydams viduramžiais migruojant į Rytų Europą, jidiš kalba patyrė ir žymią slavų kalbų įtaką. Šiuos tris pagrindinius komponentus galima sutikti netgi viename ir tame pačiame žodyje, pavyzdžiui, šlimezalnik („nelaimėlis“) sudarytas iš germaniškos kilmės šlim („blogas, prastas“), hebrajiško mazl(„likimas, sėkmė“) ir slaviškos priesagos –nik.
Įdomu, jog jidiš kalboje pasitaiko ir lietuviškos įtakos pavyzdžių. Lietuviškųjų skolinių vartoseną vietiniame jidiš kalbos dialekte yra tyręs žymus kalbininkas ir leksikografas Chackelis Lemchenas (1904-2001), Jono Jablonskio mokinys. Tarp jo užfiksuotų lituanizmų galima rasti tokius žodžius kaip grindes („grindys“), nodegale(„nuodėgulys“) ar kapene („kapinės“).
Moderniojoje epochoje Vidurio ir Rytų Europos žydų bendruomenės patyrė daug svarbių visuomeninių ir kultūrinių pokyčių. Kalbos sfera čia ne išimtis. Hebrajų kalbą XIX a. transformavo Haskalos (žydų Apšvietos) sąjūdis, kurio atstovai ėmėsi kurti pasaulietinę literatūrą, leisti spaudą šia kalba. Lietuva – vienas iš svarbiausių Haskalos centrų, kur gyveno ir kūrė tokie žydų švietėjai kaip Vilijampolėje gimęs Abraomas Mapu (1808-1867), kelių savo laikmečiu itin didelio pasisekimo sulaukusių hebrajiškų romanų bibline tematika autorius. Jo vardu Kauno senamiestyje pavadinta gatvė. Mapu romanus spausdino dar 1799 m. įkurta žymioji Romų šeimos spaustuvė Vilniuje, sėkmingai leidusi tiek tradicinę religinę literatūrą, tiek naujus švietėjiškus veikalus (spaustuvės pastatas išlikęs dab. Šv. Dvasios g. 2).
XIX a. pabaigoje gimus sionizmo judėjimui, kurio tikslas – įkurti žydų valstybę, pageidautina Palestinoje, hebraistinis sajūdis ėmė vis labiau sietis su juo. Tarp ryškiausių Palestinoje ir vėliau Izraelyje kūrusių hebrajų modernistinės literatūros atstovų yra ir rašytoja Lea Goldberg (1911-1970), vaikystės ir jaunystės metus praleidusi Kaune.
Lygiagrečiai hebrajiškajai XIX a. plėtojosi ir moderni jidiš literatūra, iš pradžių turėjusi pakovoti dėl savo pozicijų ir įveikti daug stereotipų, kylančių iš žemesnio šios kalbos statuso tradicinėje kultūroje. (Čia galima įžvelgti įdomią paralelę su tuometine lietuvių kalbos situacija lenkų kalbos atžvilgiu.) Per vos kelis dešimtmečius susiformavo gyvybinga pasaulietinė jidiš kultūra, savo apogėjų pasiekusi tarpukariu. Vienas svarbiausių jos centrų – Vilnius, kur klestėjo spauda, literatūra, švietimas bei akademinė veikla jidiš kalba. Nors tarp jidišistų ir hebraistų atsirado priešprieša, vis gilėjanti ir dėl politinių nesutarimų (jidiš kultūrai didesnę svarbą teikė kairieji, progresyvūs judėjimai), kai kurie žydų kultūros veikėjai kėlė idėjas apie vieną bendrą žydų literatūrą, rašomą keliomis kalbomis. Tarp jų – iš Kauno kilęs jidiš literatūros kritikos pradininkas Izidorius Eljaševas (1873-1924), pasirašinėjęs pseudonimu Bal Machšoves (jid. „mąstytojas“). Rašytojui mirus, jo vardu taip pat pavadinta gatvė Kauno senamiestyje (dab. Raguvos g.).
Kokias dar kalbas vartojo Lietuvoje gyvenę žydai? Be abejo, ir rusų, lenkų, vokiečių – kalbas, kurios įvairiais laikmečiais buvo oficialios, kuriomis jie įgydavo pasaulietinį išsilavinimą, skaitė literatūrą ir spaudą. Nors žydai, turėję kasdienių kontaktų su lietuviais (pvz., prekeiviai), be abejo, galėjo susikalbėti lietuviškai, iki Pirmojo pasaulinio karo retas kuris žydų intelektualas domėjosi lietuvių kalba ir kultūra kaip tokia. Išimtis – socialdemokratinių pažiūrų Urijas Kacenelenbogenas (1885-1980), išmokęs lietuvių kalbą iš politinių bendražygių ir vėliau daug metų paskyręs lietuvių ir latvių liaudies dainų vertimams į jidiš kalbą.
Didele paskata mokytis lietuvių kalbos buvo tai, jog paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. lietuvių kalba tapo valstybine. Nors tarpukariu egzistavo platus tautinių mažumų mokyklų tinklas, vis didesnė žydų vaikų dalis šiuo laikotarpiu mokėsi mokyklose lietuvių dėstomąja kalba. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje jau atsirado ir žydų kūrėjų, besirinkusių lietuvių kalbą, tokių kaip šiaulietis Samuelis Matisas (1914-1941). Šis žurnalistas ir poetas, žuvęs per Holokaustą, rašė jidiš, hebrajų ir lietuvių kalbomis.
Šių laikų Lietuvos žydų bendruomenė ir toliau išlieka daugiakalbė, nepaisant to, kad lietuvių kalba dabar vartojama bene plačiausiai. Senoji karta dar kalba jidiš, jos mokosi ir kai kurie jaunesni bendruomenės nariai, tarp įsikūrusių Lietuvoje sovietmečiu populiari rusų kalba. Dėl ryšių su Izraeliu svarbus ir hebrajų kalbos vaidmuo.
Tad šiemet per kalbą į kultūrą ir paveldą besigilinantiems Žydų kultūros dienos dalyviams linkėčiau atrasti dar vieną šimtmečiais kurtos litvakų kultūros mozaikos dalį.
Akvilė Grigoravičiūtė, germanistikos studijų doktorantė, Université Paris-Sorbonne (Paris IV), Paryžius
***
Europos žydų kultūros dienos renginius, kurie yra Europos Tarybos programos „Žydų kultūros paveldo kelias Europoje” dalis, Lietuvoje koordinuoja ir rengia Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, bendradarbiaudamas su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene, tyrimų centrais, miestų ir rajonų savivaldybėmis, muziejais ir kitomis švietimo ir kultūros įstaigomis.